Rėkučiai

Įtvirtinimą (17204) sudaro linijinis pylimas su grioviu, buvęs įrengtas strategiškai svarbioje vietoje tarp Žeimenio (V) ir Vajuonio (R) ežerų (tiesus atstumas tarp jų 2 km). Išliko 830 m ilgio iš smėlio piltas kiek vingiuotas iki 1,1 m aukščio, 5 m pločio pailgas PR–ŠV kryptimi pylimas, kurio Š dalyje iškastas iki 1 m gylio, 5 m pločio griovys. Jo V krašto koordinatės N55°17'33.5", E26°05'26.5", R krašto – N55°17'14.9", E26°05'57.0". R dalyje pylimas atsiremia į Daubos upelį, ir pasisuka labiau į R. Čia 13 m ilgyje jo griovys yra į P nuo pylimo, kurio aukštis čia siekia 0,8 m, plotis 3,5 m.
Įtvirtinimą V dalyje 55 m ilgyje sunaikino apie 1860 m. čia nutiestas geležinkelis Daugpilis–Vilnius (į V nuo yra 275 m ilgio jo dalis), kerta miško keliukas Paversmis–Kamša. R pusėje pylimas sunaikintas seniai dirbant laukus. Dabar jis apaugęs spygliuočių mišku (pušimis).
Įtvirtinimas tyrinėtas 1906 (Vladimiras Kaširskis), 1990 (Gintautas Zabiela), 1991 (Algirdas Girininkas) ir 1994 m. (Vidas Semėnas). Geriau išlikusioje jo V dalyje padaryti 3 pjūviai (iš viso 150 m2 plotas). Pylimo sampile aptikta sudegusių ar sutrūnijusių rąstų konstrukcija, kuri iš esmės ir formavo šį pylimą. Iš iki 20 cm skersmens pušinių rąstų buvo suręstas 1,5 m pločio rentinys, prilaikomas įkaltų iki 15 cm skersmens rąstų. Medinė konstrukcija buvo iškilusi virš taip suformuotos užtvaros, ką liudija aptiktos stulpavietės. 12–14 cm skersmens mediniai kuolai buvo įsmeigti ir griovio išorinėje dalyje. Radinių sampile nerasta. 1994 m. pylimo sampile aptikti 2 akmeniniai galąstuvai, greičiausiai su pačiu pylimo įrengimu neturintys nieko bendra.
Žmonės pylimą ar jo dalį anksčiau vadino Geležiniais vartais ar Voke, tačiau šie pavadinimai jau baigiami užmiršti.
Įtvirtinimas datuojamas iduramžių laikotarpiu (XII–XIII a.?).
Įtvirtinimą surado 1906 m. Vladimiras Kaširskis, dar kartą jį aptiko 1989 m. Gintautas Zabiela.
Pasiekiamas iš Raudonės–Rėkučių kelio (4407) Rėkučių kaimo Š dalyje pasukus į kairę (ŠV), miško keliuku pavažiavus 1,5 km, neprivažiavus geležinkelio pasukus į dešinę (ŠR) kitu miško keliuku ir pavažiavus 100 m (yra už daubelės, keliukas pylimą kerta).
Fotolenta ant pylimo 1994 m. (Semėnas V. Rėkučių gynybinio pylimo tyrinėjimai 1994 metais, LIIR, f. 1, nr. 2390, p. 14, pav. 3, negatyvai NM)
Lit.: Aliulis V. Palūšės bažnyčia ir parapija. Trakai, Vilnius, 1996, p. 12; Girininkas A., Jarockis R., Zabiela G. Nauji archeologijos paminklai Rytų Lietuvoje, ATL 1988 ir 1989 metais. Vilnius, 1990, p. 193; Girininkas A., Zabiela G. Rėkučių pylimo tyrinėjimai, ATL 1990 ir 1991 metais. Vilnius, 1992, t. I, p. 48–49; Girininkas A. Semėnas V. XIII a. Rėkučių gynybinis įrenginys, Kultūros paminklai. Vilnius, 1995, t. 2, p. 28–35; Semėnas V. Rėkučių pylimo tyrinėjimai 1994 metais, ATL 1994 ir 1995 metais. Vilnius, 1996, p. 52; Zabiela G. Rėkučių pylimas, Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva. Vilnius, 1996, t. I, p. 348.