Žemių įtvirtinimai – visiškai užmiršta archeologinio paveldo rūšis.

Gynybiniai įtvirtinimai Lietuvoje apskritai yra neblogai pažįstama paveldo rūšis. Iki šiol geriau ar prasčiau apibūdinti piliakalniai, pilys, Vilniaus ir Kauno tvirtovės, net XX a. fortifikacijos liekanos. Iš jų išsiskiria negausi ir gana įvairi Naujųjų laikų (XVI–XVIII a.) gynybinių įtvirtinimų grupė, paveldosaugoje vadinama senovės gynybiniais įtvirtinimais.

Paprastai jie yra suformuoti iš žemių supilant pylimus bei iškasant griovius ar atitinkamai planiruojant šlaitus, tad vadintini žemių įtvirtinimais. Juos reiktų skirti nuo mūrinių įtvirtinimų ir kur kas stipresnių bastioninių pilių ar miestų įtvirtinimų. Šis terminas nėra nei visuotinai priimtas, nei tikslus, tačiau vartotinas nesant geresnio.

Visi įtvirtinimai paprastai skirstomi į 3 rūšis: lauko (laikinieji), patvarieji (ilgalaikiai) ir apgulties. Žemės įtvirtinimai skiriami prie lauko (laikinųjų) įtvirtinimų. Jie padėjo spręsti taktinius uždavinius (saugoti atskirą įgulą, dengti konkretų manevrą ir panašiai). Tai lemia palyginti nedidelį jų gynybinį potencialą, jie Naujaisiais laikais negalėjo atsilaikyti prieš sparčiai besivysčiusią artileriją, tačiau gynė nuo pėstininkų ir ypač kavalerijos (1 pav.). Tokius įtvirtinimus nebūtinai statė kariuomenė vykstant karui. Jų pagrindinis elementas yra pylimas, žemės kuriam dažniausiai imtos iš šalia (iš išorės) kasamo griovio, taip papildomai aukštinant jo išorinį šlaitą ir darant jį sunkiau prieinamą. Žemių įtvirtinimai įrenginėti pagal tuo metu vyravusį patvariųjų (ilgalaikų) įtvirtinimų pavyzdį, kuris aptariamu laikotarpiu daugiausia buvo bastioninės pilys ar bastioniniai miestų įtvirtinimai (2–3 pav.). Jų sudėtinga ir geometriškai tiksliai apskaičiuota konfigūracija turėjo sulaikyti žymias priešininko pajėgas ir buvo rengiama ilgesnį laiką, paprastai taikos metu. Tačiau ne visada likdavo laiko deramai pastatyti įtvirtinimus, todėl čia kalbame apie kur kas paprastesnes sistemas, dažniausiai tai uždarą keturkampį kiemą juosiantys pylimai, tik kartais bandyti formuoti pagal bastionų išvaizdą (Belvederis, Siesikai). Siesikų atveju išvis manoma, kad žemių įtvirtinimų vakarinis pylimas suformuotas jau XIX a.

Žemių įtvirtinimai Lietuvoje išsiskiria santykinai gausiu natūralių gamtinių kliūčių (daugiausia stačių šlaitų) panaudojimu. Nors dauguma įtvirtinimų yra įrengti lygiose arba beveik lygiose vietose, visgi 10 atvejų jie yra atskirose kalvose (Pilaitė), kalvų kyšuliuose (Belvederis) ar net salose (Dubingiai), ir tuo kiek primena piliakalnius. Pavienės naujųjų laikų dvarvietės irgi buvo įrengiamos buvusiuose piliakalniuose, tad čia galimas šioks toks šios tradicijos tęstinumas.